BEPROTIŠKOMIS IDĖJOMIS GARSĖJANTIS PANEVĖŽIO KLEBONAS ATVĖRĖ ŠIRDĮ
Per atlaidus pakvietė į traukinį, pastatė paminklą negimusiems kūdikiams, į šventorių pašventinti įleido šunis ir kates, Senvagę pavertė žvakių šviesa mirgančiu Kryžiaus keliu, o dabar dar rengiasi šalia centrinių bažnyčios durų įrengti vaikų žaidimo aikšteles – tai tik keli darbai, kuriais stebina penkti metai Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje klebonaujantis jaunimo ypač mėgstamas ir gausybę neįtikėčiausių idėjų turintis Romualdas Zdanys.
Grįžta baisia graužatimi
Bažnyčios šventoriuje pastatęs paminklą negimusiems vaikams Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas R.Zdanys turi dar vieną sumanymą šia šiurpia, visuomenę skaudžiai jaudinančia tema. „Turiu idėją abortinius vaikus laidoti, gal pavyktų suderinti su miesto valdžia ir tam reikalui išsipirkti kapinėse vietą. Yra tokių šalių, kur kunigas, susitaręs su ligoninės direkcija, dukart per metus surenka abortų likučius ir surengia negimusių vaikų laidotuves“, – mūsų šalyje iki šiol negirdėtą žingsnį nori žengti R.Zdanys. R.Zdanio iniciatyva bažnyčios šventoriuje paminklas negimusiems kūdikiams atsirado prieš 4,5 metų, prie to prisidėjo ir judėjimas „Už gyvybę“. „Tik atėjęs čia tarnauti susitikau su keliomis moterimis, kurios mane tikino, kad tokio paminklo joms reikia. Viena papasakojo savo istoriją, sakė susapnavusi mirusį vyrą, tas primygtinai liepė pastatyti paminklą dukrai. Moteris nustebo, nežinojo, apie ką velionis kalba, nes jiedu dukros niekad neturėjo. Atsibudusi dar pagalvojo, kad gyvas nebuvo protingas, ir po mirties liko kvailas. O paskui ėmė dar labiau kedenti praeitį ir prisiminė, kad kadaise patyrė abortą. Ją ėmė kankinti nenumaldomas kaltės jausmas“, – sakė klebonas. Paskelbus, kad bus statomas toks paminklas, aukų dėžutė su kaupu prisipildė per mėnesį. Paminklas jau stovi ilgokai, bet prie jo niekad nepritrūksta degančių žvakučių ir minkštų žaislų. Klebonas ne kartą matė prie paminklo besimeldžiančias moteris ašarotais veidais. „Esu susidūręs su garbaus amžiaus moterimis, kurioms abortai sugrįžta bumerangu. Galėtų laimingos auginti proanūkius, o jos dar sielvartauja dėl jaunystėje padarytų klaidų. Man nereikia kitų mokslinių įrodymų, matau 80-metes, kurioms iš sąžinės neišsitrynė abortai, jie sugrįžta kaip didžiausia graužatis“, – kalbėjo pašnekovas. R.Zdanys negali suprasti teigiančiųjų, kad vaikas vaiku tampa kai gimsta, o nužudyti kelių savaičių embrioną tolygu išrauti dantį. Klebono manymu, tai didžiulis melas. Jis gilinosi į mokslinius šios temos dalykus, domėjosi, kaip tas dar negimęs vaikas jaučiasi, tad yra absoliučiai tikras, jog laidoti negimusius vaikus būtina.
Šunims ir katėms vėl atvers bažnyčią
Su R.Zdaniu susitinkame klebonijoje. Jam iš paskos atseka Amerikos spanielių veislės gauriai – juodas Princas ir rudų atspalvių Grafas. „Artėja Šv. Pranciškaus, gyvūnų globėjo, diena, ir šiemet šventinsime augintinius“, – pokalbį su R.Zdaniu pasukame nuo sunkios abortų temos prie lengvesnės – gyvūnėlių. Pernai jis Panevėžyje pirmą kartą parapijiečius į bažnyčią pakvietė ateiti su šunimis ir katėmis. Keturkojai rinkosi šventoriuje, o paskui ėjo į pievelę ties parapijos namais, ten ir vyko šventinimo ceremonija. Į neįprastą renginį panevėžiečiai atsivedė per 200 augintinių. Keista, bet bažnyčios kieme katės ir šunys nesipjovė.
Bijojo pažiūrėti, kas knarkia
R.Zdanys prisimena juokingiausią momentą, kaip teko pratintis prie savo augintinio įnorių. Įsigijęs šunį turėjo griežtą nuostatą, kad ant sofos, ant fotelių ir miegamajame keturkojui – ne vieta. Princas šeimininką perauklėjo. „Pabundu, kažkas knarkia šalia. Bijau atsimerkti, perkratau sąžinę, nejaugi po 12-os kunigystės metų paslydau? Vis tiek reikia atsimerkti ir pažiūrėti, su kuo permiegojau. Praplėšiu akį, o ten, ant pagalvės, Princo galva – knarkia kaip suaugęs žmogus. Nudžiugau, kad lovoj – tik šuo“, – klebonas sugeba subtiliai juokauti. Taip ir išgaravo draudimai šuniui lipti į lovą. Dabar miega trise.
Statys sūpynes ir karuseles
R.Zdanio galvoje kirba gausybė naujų sumanymų. Pavasarį bažnyčios teritorijoje bus pradėti rengti sporto aikštynai. Vieta jiems numatyta už parapijos namų. Bus pastatyti dveji vartai futbolui ir krepšinio stovas. Dalį šventoriaus klebonas pasiryžęs atiduoti mažiausiems parapijiečiams. Tik įėjus pro bažnyčios vartus, kairėje ir dešinėje netrukus atsiras spalvotos laipynės, čiuožynės, sūpynės ir karuselės. Tai bus lyg savotiškas žaidimų kambarys lauke. Kol tėvai melsis, sunkiai vietoje nustygstančios jų atžalos galės smagiai leisti laiką, o kartu pratintis prie bažnytinės aplinkos. Mūsų šalyje žaidimų aikštelės bažnyčių teritorijose nėra įprasta, bet kitose šalyse tokia praktika jau gyvuoja. R.Zdanys 9 metus gyveno Italijoje, mokėsi Grigališkajame Romos universitete, kurį laiką jam teko dirbti ir Šveicarijoje. Iš ten jis parsivežė ir kitokios bendravimo su tikinčiaisiais patirties – laisvumo ir atvirumo. Parapijos namuose besilankantys vaikai žino, jog bet kada gali pabelsti į klebonijos langą ir klebono paprašyti saldainių. R.Zdanio darbastalio stalčius visad jų pilnas.
Bado dietos – pagal mokslininkų patarimus
Klebono pomėgis – kulinarija. Jam labai patinka sukiotis tarp puodų, eksperimentuoti ieškant vis kitokio skonio ar gaminti patiekalą pagal receptūrą. Virtuvės gudrybių mokėsi iš italių vienuolių, studijų metais savanoriškai eidavo į virtuvę joms padėti. Kad ir kiek gardėsių gamindamas prisiragautų, klebonui antsvoris negresia. Porą kartų per metus R.Zdanys organizmą išsivalo badaudamas po 3–5 savaites. „Geriu vandenį ir mikstūrą klevų sirupo pagrindu. Tokiu organizmo valymu užkrėtė draugai šveicarai. Viskas pagrįsta mokslininkų metodais. Nuo badavimo į normalią mitybą pereinu per 4 dienas, iš pradžių geriu apelsinų sultis, kitądien valgau džiūvėsius, geriu arbatų, o ketvirtą dieną jau verduosi kopūstų sriubą“, – pasakoja klebonas. Badavimo laikotarpiu jis nesijaučia silpnas ar mieguistas, atvirkščiai, būna žvalus ir pilnas energijos.
Užaugo lietuviškoje Lenkijos saloje
Jau iš klebono kalbėjimo gali suvokti, kad jis – dzūkas. Bet ir dzūkuoja jis su kiek kitokiu atspalviu. Klebonijos šeimininkas ant stalo deda sesers keptą pyragą. Ką tik grįžo iš viešnagės pas ją. Du broliai ir sesuo gyvena lietuviškojoje Lenkijos dalyje, apylinkėse tarp Punsko ir Seinų. Ten laikosi jau trečia Zdanių giminės karta. „Esu Lenkijos lietuvis. Abu tėvai lietuviai. Prosenelis ten atėjo į žentus nuo Kalvarijos“, – apie savas šaknis pasakoti pradeda R.Zdanys. R.Zdanys baigė lietuvišką pradinę mokyklą, bet po jos turėjo susitaikyti su mintimi, kad teks išmokti ir lenkiškai. Tik tada ir supratęs, kad gyvena ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Dabar R.Zdanys laisvai kalba lenkiškai, itališkai, ispaniškai, angliškai ir prancūziškai. „Mūsų krašto lietuviai – 100 procentų praktikuojantys katalikai. Neatsimenu šeimos, kuri nebūtų dalyvavusi visose religinėse šventėse. Mūsų šeima nesiskyrė nuo kitų. Atsimenu, per gegužines, birželines ir spalines pamaldas klūpodavom tėvų miegamajame, ramiausioje namų vietoje, ir melsdavomės. Taip buvo kiekvienuose namuose. Nuo vaikystės buvau ir patarnautojas bažnyčioje“, – pasakoja jis. Tėvai ūkininkavo, turėjo 35 hektarus žemės, gyveno vienkiemyje, kartu gyveno ir seneliai. Iki bažnyčios – 6 kilometrai, žiemą rogėmis ar traktoriumi, vasarą vežimu, retais atvejais, kai labai sausa, sėsdavo į mašiną, Mišių niekad nepraleisdavo. „Pamenu, šalčio 20 laipsnių, senelis į roges kinko kumelę ir važiuojam į bažnyčią. Labai nušaldavom kojas, vos galėjom paeiti išlipę“, – vaikystės prisiminimais dalijasi R.Zdanys.
Nežinojo, kad visam laikui palieka namus
„Gyvenime dukart kankino idėjos fiks. Pirmoji, kad noriu tapti kunigu, antroji, kad noriu dirbti Lietuvai. Iki dabar prisimenu tą apsisprendimo momentą, kai užėjo įkyrios mintys dėl kunigystės. Buvo ir nemigos, ir tragedijų“, – sako dvasininkas. Jam tada buvo 14 metų, aštuntoje klasėje reikėjo rinktis, kur eiti toliau – į licėjų, technikumą ar profesinę mokyklą. „Kaip tik į Seinus buvo atvykęs misionierius, pasakojo, kaip trūksta kunigų. Nutariau, pabandysiu ir aš. Pasakiau savo klebonui, šis apsidžiaugė. Jis buvo vienuolis, o vienuolynas turėjo privačią mažąją seminariją, kur priima po aštuonių klasių. Ją baigęs netampi niekuo, gali nesukti į kunigystę, jei nenori. Klebonas ten mane ir įtaisė. Tada dar nežinojau, kad iš namų išvažiuoju visam laikui“, – prisiminė R.Zdanys. Iš namų jis išvažiavo traukiniu, pirmą kartą gyvenime. Seminarija buvo prie Poznanės, 700 kilometrų nuo namų. „Nemiegojau savaitę, norėjau atšaukti sprendimą, pabėgti, grįžti. Išsigandau visko. Buvau kaimo vaikas nuo Sovietų Sąjungos pasienio. Dėdės daržinės durys atidarius atsiremdavo į SSRS žymintį stulpą. Paskui pusę kaimo nurėžė, dalis atiteko Lietuvai. Dėdė džiaugėsi tik dėl to, kad jei karvė pabėga, nereikia ieškot, skambina pasieniečiams, tie gyvulį suranda ir pargena“, – prisiminė pasakotojas. Bet po 4 mokslo metų vienuolyno licėjuje gavęs brandos atestatą jis jau tikrai žinojo, kad nori tapti kunigu. Įstojo į Lomžos seminariją. Po dvejų metų jį išsiuntė studijuoti į Romą. R.Zdanys gyveno pačiame Romos centre, 20 metrų nuo panteono. Įšventintas į kunigus dar tęsė mokslus, studijavo bažnytinę teisę, apsigynė mokslų daktaro laipsnį.
Į sutaną netgi skersakiuoja
„Du kursiokai jau nuncijai, pora vyskupų, kiti dirba Vatikano apaštalo sosto kongregacijose“, – apie mokslo draugus pasakoja R.Zdanys ir patikina, kad nė kiek nesigaili nepasinaudojęs galimybe likti Italijoje. Jis veržėsi grįžti į Seinus, į savo mažąją Lietuvą. Ten jautėsi laimingas ir reikalingas, bet viską pakeitė skambutis iš Lietuvos. Tuometis kardinolas Audrys Bačkis pasiūlė dėstyti naujai atidarytoje Vilniaus kunigų seminarijoje. Greit R.Zdanys tapo seminarijos vicerektoriumi, dar turėjo paskaitų Vilniaus universitete, kurį laiką važinėjo dėstyti ir į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. „Čia jau svajonių viršūnė – dirbti Lietuvoje. Dabar manau, kad tas laikotarpis, kai prisidėjau prie naujosios kunigų kartos ugdymo, buvo maloniausias“, – neabejoja R.Zdanys. Ar atvykus iš itin religingos Lenkijos dalies mūsų šalies tikinčiųjų bendruomenė nepasirodė pernelyg šalta ir abejinga? „Kol dirbau akademinėje bendruomenėje, skirtumų nepastebėjau, bet kai atvažiavau į Panevėžį, pradėjau dirbti parapijoje, jau matėsi, kad čia kitaip. Lenkijoje išeik į gatvę su kunigo rūbais – kiekvienas sveikinsis, pagerbs, o čia į sutanotą truputį įtariai žiūri, apie sveikinimąsi nėra nė ko kalbėt“, – pastebėjimais dalijasi klebonas.
Su kunigu – darbo sutartis
R.Zdanys pasakoja ir apie įdomią patirtį kunigaujant Šveicarijoje. Beveik dvidešimt metų jis kas vasarą skrisdavo pavaduoti atostogų išėjusių kolegų. Vienam kunigui išėjus į pensiją jo vietoje dirbo pusantrų metų. Buvo gavęs pasiūlymą likti tame krašte, bet atsisakė. Šveicarijoje kunigo ir parapijiečių santykiai visai kitokie. Kunigas bažnyčioje ne šeimininkas, bažnyčia ir visas joje esantis turtas priklauso bendruomenei. Pasauliečiai kunigą samdo, bendruomenės komitetas su dvasininku sudaro darbo sutartį. Kunigas įsipareigoja parapijiečius ganyti, o bendruomenė – mokėti jam algą ir viskuo aprūpinti. „Čia kunigas oho – šefas, bosas, o Šveicarijoje tik samdomas darbuotojas“, – juokiasi R.Zdanys. Bendruomenė rūpinasi bažnyčios pastatu, klebonija, parapijos namais ir visokių veiklų finansavimu. „Ten man nerūpėjo, kad nuo stogo nukrito čerpė. O čia reikia pačiam lipti ant stogo ir priklijuot arba ieškoti, kas tai padarys. Prabundu vieną naktį nuo šalčio, nulipu į rūsį, žiūriu, kuro bakas tuščias. Skambinu ir sakau, kad klebono šuo sušalo. Popiet atvažiavo cisterna ir baką pripildė“, – štai taip lengvai Šveicarijoje buvo sprendžiami ūkiški reikalai.
Iškylos ir aukšto lygio klasika
Paklausus, kaip pavyko tapti jaunimo numylėtiniu, R.Zdanys suabejoja, ar iš tiesų taip yra. Negalįs pasakyti, kad jam dirbant bažnyčia papilnėjo. Tiesa, įvairiausių užsiėmimų jaunimui, o ir visai parapijai, jis prigalvojantis sočiai. „Noriu, kad bažnyčia būtų atvira, darbui su jaunimu turiu labai gerą komandą – jaunus kunigus Egidijų ir Rimantą“, – pagalbininkus giria klebonas. Prieš porą metų atlaidų proga R.Zdanys parapijiečiams išnuomojo visą siauruką. Apie 400 žmonių nudardėjo iki Raguvėlės, ten vyko linksma iškyla su vaišėmis ir muzika. Pats klebonas iškepė 300 porcijų šašlykų. Parapijiečius linksmino pasamdytas liaudies muzikos ansamblis. „Noriu, kad parapijoje įsivyrautų sąmoningumas. Yra laikas susikaupti ir laikas linksmintis. Rugsėjį, kai visi sugrįžta iš daržų, prasideda sielovados metas, atgyja visokios parapijos veiklos grupės, o birželį, kai vaikai priima komuniją, išeiname atostogų, ta proga ir buvo surengta linksma išvyka į gamtą. Tokių bus ir daugiau“, – žada klebonas. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vis dažniau skamba garsių operos solistų balsai. R.Zdanys jau buvo pakvietęs koncertuoti Vladimirą Prudnikovą, Ireną Milkevičiūtę ir Juditą Leitaitę. Šiemet primadonos I.Milkevičiūtės balsą panevėžiečiai išgirdo per garsiakalbius šventoriuje. Viena moteris tada ėjo tiesiog pro šalį. „Nutirpau visa, kai pažinau tą unikalų balsą, negalėjau praeiti, iškart pasukau į bažnyčią“, – prisipažino korespondentei panevėžietė. Klebonas planuoja pradėti ir bažnyčios remontą, nuo sienų nuimti senus radiatorius ir įrengti šildomas grindis. Ta proga senas medinis parketas bus pakeistas gražiomis marmuro plokštėmis.
