Asmenybės
MONS. JUOZAPAS GRAŽYS
(1871 – 1948)
Nuo 1929 iki 1940 m. kun. Juozapas Gražys buvo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas. Jo iniciatyva 1931 m. buvo nuliedinti ir iki šiol skamba nauji šios bažnyčios varpai: Šv. Petro ir Povilo (924 kg), Šv. Mykolo (519 kg) ir Šv. Juozapo (214 kg). Senatvėje jis liko tituliniu klebonu, parapijos tvarkymą 1932 m. perėmus jos administratoriui, vikarui adjutoriui kanauninkui Vladui Butvilai. 1930 m. gruodžio 28 d. jis pašventino naują Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės pastatą.
Įsteigus naują Panevėžio vyskupiją, 1927–1928 m. jis taip pat buvo pirmasis Panevėžio vyskupijos kapitulos prepozitas. 1928 m. kovo 25 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas paskyrė J. Gražį kapitulos prelatu-dekanu – vienu iš keturių pirmųjų prelatų ką tik įsteigtoje kapituloje. 1928–1934 m. jis buvo pirmasis Panevėžio vyskupijos generalvikaras, kol dėl silpstančios sveikatos iš šių pareigų buvo atleistas. Nuo 1934 m. gruodžio 31 d. iki gyvenimo pabaigos jis buvo Panevėžio vyskupijos sinodinis teisėjas.
1940 m. rugsėjo 1 d. J. Gražys buvo paskirtas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos altarista vikaru ir liko iki gyvenimo pabaigos.
Amžininkų atsiminimuose J. Gražys liko kaip taktiškas ir itin darbštus, kultūringas ir ramus dvasininkas, mėgiamas Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko.
Mirė 1948 m. spalio 9 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kriptoje po Didžiuoju altoriumi. Paminklinėje lentoje įrašyta: “Prelatas Juozapas Gražys, klebonavęs 19 metų. 1871–1948”.
ANTANAS GOBIS
(1906-1995)
Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru buvo nuo 1937 m.
Kun. Antanas Gobis priglaudė nespėjusią iš Lietuvos pasitraukti žydaitę Juditą Zakšteinaitę. Padedamas kitų mielaširdingų parapijiečių, sugebėjo mergaitę išsaugoti ir globoti iki vokiečių okupacijos pabaigos. Užaugusi J. Zakšteinaitė-Vainbergienė 1972 m. emigravo į Izraelį. A. Gobis už šį žygdarbį 1979 m. buvo Izraelio valstybės apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio atminimo medaliu ir garbės raštu. Apdovanojimas nusipelnusiam kunigui buvo atvežtas į Lietuvą 1990 metais.
KAN. VLADAS VIKTORAS BUTVILA
(1891-1961)
Nuo 1940 m. paskirtas klebonu į Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją ir jau pirmojoj bolševikų okupacijoj iškraustytas iš klebonijos, okupantams užėmus namus, turėjo apsigyventi privačiuose namuose. Po karo pakeltas Panevėžio kapitulos prelatu, bolševikų išvežtas į Sibirą, sumuštas į galvą, paraližuotas, laikytas kalinių ligoninėj, paskui paleistas į Lietuvą. Grįžęs Panevėžin darbo dirbti net ir Mišių laikyti nebegalėjo. Gyvybė buvo palaikoma iš J.A.V. gaunamais vaistais, kurie vėliau bolševikų buvo uždrausti gauti. Daug kentėjęs, mirė 1961.3.14 d. Palaidotas Panevėžio katedros kapinėse šalia ateitininkų himno autoriaus kun. J. Tilvyčio-Žalvarnio kapo.
Kan. Vladas Butvila rašė daug straipsnių įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose ; Laisvėje, Ganytojuje, Panevėžio Garse, Panevėžio Balse, Tiesos Kelyje, Ryte. Jo parašytos knygos : Katalikų veikimas K.V.C. skyriuose (1930), Katalikiškoji Akcija parapijose (1932), Tiesos fronte (1936), Ką Dievas sujungė, žmogus neperskiria (1938). Savo straipsnius daugelį kartų taisydavo, duodavo kitiems paskaityti, paklausdavo pastabų. Dauguma jo straipsnių apologetiniai ir katalikiškojo veikimo temomis. Rašė ir klebonu būdamas, nors paprastai tose pareigose, ypač didelėse parapijose, jau ne visuomet būdavo laiko rašymui.
Kan. Vladislovas Butvila buvo vienas žymiųjų pamokslininkų. Šventą žodį jis mokėjo perduoti su įsijautimu ir giliu pergyvenimu, tačiau be dirbtinos režisūros. Kartais pamoksluose net perdaug energijos išeikvodavo, net iki pasilpimo. Kartą po pamokslo Panevėžio katedros zakristijoje Mišių patarnautojai turėjo jį pasilpusį gaivinti šaltu vandeniu. Kaip pamokslininkas jis buvo tikras tiesos fronto gynėjas. Katalikų Bažnyčios teises, ypatingai katalikiškąsias mokyklas, spaudos laisvę, krikščioniškąją moterystę, jis gynė drąsiai, o Bažnyčios mokslą išdėstydavo svariais ir aiškiais įrodymais. Įsimintinas vienas jo pamokslas Panevėžio katedroje, už kurį ano meto Lietuvos tautininkų valdžios įsaku Panevėžio teismas jį nubaudė. Visai parapijai ir Panevėžio katalikams, ypač jaunimui, tas teismas buvo didi pamoka, kaip reikia už tiesą kovoti ir, jei reikia, už ją nukentėti.
Bolševikams okupavus Lietuvą, kad ir mėgino jis būt labai atsargus savo pamoksluose, tačiau tiesą vis tiek uoliai gynė, tikėjimo tiesas aiškiai dėstė ir už tai buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Bolševikai jį kaltino ir už tai, kad jis vokiečių okupacijos metu vadovavo savišalpos pagelbos komitetui Panevėžyje, neužmiršdami, žinoma, ir jo visos veiklos Utenoje ir Panevėžyje. Galima teigti, kad Butvila, parašęs Tiesos fronte, tą tiesos frontą begindamas daug kentėjo ir jame mirė.
Buvo karšto būdo, sangvinikas, dinamiškas. O tokiam lengviau ir apsirikti. Tačiau klaidą pastebėjęs, jis garbingai ją atitaisydavo, pasiaiškindamas ir atsiprašydamas. Daug kam, ir man pačiam, kol jo arčiau nepažinojau, jis atrodė išdidus ir sunkiai prieinamas, bet širdyje buvo geras, o kasdieniniame gyvenime nuoširdus ir draugiš kas. Stebėdamas jį klebono pareigose nekartą sprendžiau, kad jis vis dėlto buvo daugiau teoretikas, o ne praktikas, daugiau knygos žmogus, o ne administratorius. Ir jis pats tai prisipažino, kai, bū damas klebonu, turėjo jo paties skelbtas K.V.C. veikimo taisykles pritaikyti praktikoje. (Iš Tito Narbuto prisiminimų)
PRELATAS KAZIMIERAS DULKSNYS
(1910 – 2001)
1949 m. rugsėjo 30 dieną vyskupas K. Paltarokas kun. Kazimierą Dulksnį paskyrė Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratoriumi, o 1951 m. rugpjūčio 14 dieną pakėlė Panevėžio katedros kapitulos kanauninku.
1954 m. lapkričio 30 dieną kan. K. Dulksnys įgaliojamas atstovauti Panevėžio vyskupijos reikalams Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune Ekonominės komisijos posėdyje.
1957 metais sovietinė valdžia mėgino įdarbinti į kunigų seminariją ateistą pasaulietį dėstytoją „auklėti“ ir sekti klierikus. Vyskupas K. Paltarokas priešinosi, kad seminarijoje tokio dėstytojo nebūtų. Vyskupo įgaliotas kan. K. Dulksnys seminarijos posėdyje pareiškė nesutikimą. Dėstytojas į seminariją nebuvo paskirtas.
Kunigui K. Dulksniui sovietinis saugumas užvedė bylą. Daugelis stebėjosi kunigo drąsa ginti seminarijos reikalus ir bijojo, kad tai jam gali brangiai kainuoti. Ir tikrai. Okupacinė valdžia to negalėjo dovanoti. Kun. Jonas Jurgaitis knygoje „Aukos keliu“ rašo, kad neaiškiomis aplinkybėmis kun. Stasio Gruodžio knyga „Laikykis įsakymų“ pateko vienam parapijiečiui, kuris pranešė saugumo organų atstovams. 1957 metais prieš pat Kalėdas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje ir jos klebono kan. K. Dulksnio namuose buvo padaryta krata, klebonas suimtas.
Valstybės saugumo komiteto (VSK) prie LTSR Ministrų tarybos (MT) 4 valdybos 3 skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis, vyr. leitenantas Gudavičius rašo, kad „1957 m. lapkričio 28 dieną kratos metu Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčioje rasta ir paimta kun. Dulksnio antitarybinio pobūdžio pamokslų konspektai. Tuose konspektuose Dulksnys šmeižia tarybinės vyriausybės politiką, socialistinę santvarką, pranašauja dabartinės padėties nepastovumą ir stengiasi nuteikti tikinčiuosius prieš tarybų valdžią. Be to, kunigas Dulksnys pas save bažnyčioje slėpė antitarybinę literatūrą ir religinio-nacionalistinio turinio eilėraščius, kurie buvo perduoti jam saugoti ir atspausdinti esant palankioms sąlygoms. Dulksnio antitarybinę veiklą patvirtina kratos metu paimti daiktiniai įrodymai ir grafinės ekspertizės aktas“. Už nusikaltimą, numatytą RTFSR BK 58–10 str. 1 dalį Kazimierui Dulksniui 1957 m. gruodžio 14 dieną iškelta Baudžiamoji byla. Kan. K. Dulksnį suėmus, vyskupas K. Paltarokas 1957 m. gruodžio 16 dieną jį pakėlė kapitulos prelatu. Teisminė kolegija nusprendė Kazį Dulksnį pripažinti kaltu ir nubausti laisvės atėmimu 2 metams. Kun. K. Dulksnys bausmę atliko Mordovijos lageryje.
1959 m. lapkrityje prelatas sugrįžo į Lietuvą, tačiau Religinių kultų įgaliotinis neleido dirbti Panevėžio vyskupijoje. 1959 m. gruodžio 4 dienos raštu jis paskiriamas altarista į Merkinę (Kaišiadorių vyskupija), 1962 m. balandžio 4 dieną perkeliamas į Nedzingę administratoriumi. Tikinčiųjų pasirašyti raštai, išsiųsti į Maskvą (net kelis kartus Maskvon važiavo atstovai), lėmė, kad kun. K. Dulksniui 1963 metais buvo leista sugrįžti į Panevėžio vyskupiją.
ANTANAS GRIGALIŪNAS
(1893 – 1960)
Nuo 1958 m. paskirtas bažnyčios klebonu. B. Kviklys, apibūdindamas pareigingą kunigą, rašo, kad jis „visus parapijos reikalus tvarkė pavyzdingai“. Jo rūpesčiu buvo sutvarkyta per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi Biržų bažnyčia, 1943 m. jo ir vietos gyventojų pastangomis Pelaniškių kapinėse pastatyta stilinga koplytėlė. Dirbdamas Linkuvoje jis globojo ateitininkus ir jiems vadovavo. Amžininkai prelatą A. Grigaliūną apibūdina, kaip ramaus, nuotaikingo būdo, pasižyminti tolerancija žmogų. Prelatas padėjo išmokyti ir į kunigus išleisti savo jaunesnįjį brolį Mykolą (1907–1982). Jis paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo Panevėžio katedros altaristu.
Kunigas Antanas Grigaliūnas, pakeltas kapitulos prelatu, buvo numatytas kandidatu į vyskupus, bet tam sutrukdė mirtis. Prelatas Antanas Grigaliūnas mirė 1960 m. liepos 1 d. Jis palaidotas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi.