Mieli parapijiečiai, sveiki sulaukę šv. Velykų – Kristaus prisikėlimo iškilmės! Kristus prisikėlė iš kapo. Mirtis nugalėta. Blogis įveiktas. Nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo viltis mums nušvito!
Deja, šių, 2020 metų Kristaus Prisikėlimo iškilmes, matyt, prisimins ne viena žmonių karta. Dauguma mūsų sutinkame šias šventes ko gero kupini įtampos, baimės, nevilties. Pasaulį laiko sukausčiusi koronavirusinė pandemija. Įvairiose šalyse sunkiai serga ir masiškai miršta žmonės, o dauguma pasaulio žmonių bijodami užsikrėsti šia grėsminga liga priversti užsidaryti ir izoliuoti save nuo pasaulio ir vieni nuo kitų. Atrodo, kad blogis, mirtis ir neviltis užvaldė žmonijos protus ir širdis. Mes lyg tie, Šv. Velykų Evangelijoje pasimetę ir susirūpinę Marija Magdalietė, Simonas Petras bei Mylimasis Jėzaus mokinys, atbėgę prie kapo ir atradę jį tuščią. Bet kiekviena krizė, kad ir kokia ji būtų baisi kartu yra nauja galimybė sustoti nuo kasdienio bėgimo, darbų bei rūpesčių, pakelti akis į dangų, užduoti sau klausimą: “Kodėl?”. Galiausiai – skirti daugiau laiko nuoširdžiai ir nuolankiai maldai, klausiant savęs: “Kur aš ir pasaulis ėjome ir einame? Kodėl taip atsitiko? Kodėl mane staiga užvaldė baimė, neviltis? Kodėl pasaulyje taip netikėtai triumfuoja dalykai, priešingi Prisikėlimo džiaugsmui bei vilčiai?”.
Melskimės šiandien kartu žodžiais: „Dieve, mes gailimės, kad apdergėm, suteršėm Tavo meilingų rankų sukurtą pasaulį ir dabar gėdimės išniekinę Tavo kūriniją. Tačiau šis pandemijos ženklas tegul mums bus pamoka o ne žlugimas, ne šėtono pergalė ir ne mūsų sugniuždymas. Visi Tavo pažadai ir Tavo potvarkiai teisingi ir tikri, nesilaikėme jų ir nenorėjome būti klusniais todėl kenčiame. Kaltinam, bėgam, bijom, meluojam, šmeižiam, esam pasimetę ir beviltiški, nors žinom, kad Tu esi vienintelis mūsų Gelbėtojas! Tavęs išsiilgom, Tavo sakramentuose, Tavo Artumo ištroškom brolių ir sesių maldose ir giesmėse. Per daug sau leidome, per mažai padarėme, nes buvome egoistiški ir narcistai trokštantys tik savo saugumo, tikrumo. Daug ženklų jau siuntei mums ir įspėjai, o mes nepaisėme bei toliau buvome lengvabūdžiai, paviršutiniški ir nuodėmingi bei trumparegiai matantys tik savo aplinką ir užmirštantys kenčiančius ir vargstančius pigiai ar net už veltui, o pelningais matančius tik save. Sergančius ir mirštančius toli, o arti tik sėkmingus ir laimingus. Bet mes dar tikim, susimilk, pasitikim tuo ką mums pats dovanojai, todėl susigėdę ir susigraudinę meldžiame – parodyk savo visagalybę, apgink ir apsaugok, neleisk prapulti, dėl savo viengimio Sūnaus, dėl Jėzaus Mesijo, už mus kentėjusio ir prisikėlusio“.
Broliai ir seserys vilties kupinų Šv. Velykų !
Jums tarnaujantys ir nuolat už Jus besimeldžiantys kunigai.
