Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia („raudonoji“) kviečia jus į Alfa kursą suaugusiems.
Kas tai yra?
Tai yra evangelizacinis kursas tikintiems (ir netikintiems) žmonėms. Jis skirtas vieniems pagilinti tikėjimo žinias (gautas Pirmosios Komunijos pamokėlių metu, besiruošiant Sutvirtinimo ar Santuokos skaramentams gautas ar asmeniškai atrastas) bei iškelti ir pabandyti atsakyti į iki šiol slegiančius ir neatsakytus klausimus apie Dievą, tikėjimą, Bažnyčią, kančios ir blogio problemą, turinčius įsiskaudinimų, priekaištų Bažnyčios atžvilgiu ir norinčius juos panagrinėti, išgirsti bei aptarti.
Netikintiems žmonėms galbūt tai bus proga pabandyti pasitikrinti išankstinių netikėjimo nuostatų teisingumą ar atrasti grožį bei išmintį pabandant pabūti arčiau šalia Bažnyčios. Ieškantiems kažko ypatingo, galbūt tai bus proga atrasti sau neįsisąmonintų atsakymų, nuostabių įžvalgų bei prisiliesti prie Dievo pažinimo išsamiau, giliau, plačiau.
Visus susidomėjusius šiuo kursu, maloniai kviečiame ir lauksime jūsų Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios („raudonos“) parapijos namuose (Tiškevičiaus g. 16) šių metų sausio 21 d., antradienį, 19 val.
Susitikimų preliminari trukmė – 1,5 val.
Alfa kurso susitikimai minėtu adresu vyks kiekvieną antradienį 19 val. Iš viso įvyks 10 susitikimų (vienas iš susitikimų, kovo 21-22 d. – savaitgalio išvyka „Šv. Dvasios savaitgalis“).
Pageidaujamas dalyvių amžius nuo 18 iki 65 m. imtinai.
Labai jūsų lauksime. Atraskite savo tikėjimą naujai!!!
Kun. Žilvinas Treinys
Tel. 863647553
zilvinastreinys@yahoo.com
2020.01.21 antradienis 19:00
Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapijos namuose Tiškevičiaus g. 16
Viso 10 susitikimų, kiekvieną Antradienį 19:00
Susitikimas trunka ~1,5 val.
Viso 10 susitikimų
Kovo 21-22 d. – savaitgalio išvyka „Šv. Dvasios savaitgalis“
Kunigas
Žilvinas Treinys
Tel. +370 636 47553
Alfa kurso dalyvių atsiliepimai ir liudijimai
https://www.youtube.com/watch?v=UNcXI43QlOc
Bernardinų parapijoje vykusio ALFA kurso dalyvių liudijimai
Kai sūnui buvo 3–4 metai, kartą mylavau ir kalbėjau, kaip jį myliu. O jis ir klausia: „Ar ir neklaužaduką myli?“ „Žinoma, kad myliu“, – atsakiau. Argi gali būti kitaip? Negi jis abejoja? Juk myliu jį be galo be krašto vien už tai, kad jis yra.
Jau po rekolekcijų netikėtai patekau į susitikimą su seserimi Benedikta – vienuole, nuo kurios sklido neįtikėtinai daug šilumos, šviesos, džiaugsmo ir meiles. Ji pasakojo, kad jai teko malonė pajusti Dievo meilę labai anksti, dar vaikystėje.
Man toks suvokimas atėjo tik nugyvenus pusę gyvenimo – būtent per Alfa kurso rekolekcijas. Dievo buvimu ir jo meile apskritai niekada neabejojau. Tačiau iki tol, tarsi tas nepasitikintis vaikas, neturėjau tikėjimo, kad toji meilė gali būti skirta ir man. Kad esu jos verta. Kad jos nereikia užsitarnauti sunkiu triūsu. Kad esu Dievo vaikas – toks pats, kaip ir visi kiti žmonės. Kaip sakė per rekolekcijas, Kristus išlaisvina. Būtent taip ir jaučiausi – išlaisvinta nuo abejonių, vidinių demonų, sielos skurdo ir sausros, atgavusi pati save kaip Dievo kūrinį.
Naujasis suvokimas persmelkė ir sušildė, pratirpdė ledus, atnešė pavasarį. Dabar tik prašau Dievo suteikti jėgų, išminties ir palaimos, kad šioje naujoje žemėje pavyktų užauginti sodą ir išsaugoti jį nuo viso pikto iki paskutinės dienos.
Esu kupina dėkingumo Dievui už žemiškąjį Mokytoją brolį Gediminą, per kurį Jis skleidė savo šviesą, meilę ir išmintį, už rekolekcijas globojusį brolį Algį, už mus visus taip šiltai rikiavusią seserį Onutę, už angelišką muziką ir visų per šį kursą sutiktų seserų ir brolių maldas ir šilumą. Tai didžiulė Dievo dovana, kurią visuomet nešiosiu savo širdyje.“
Ingrida
Į „Alfa“ kursą atėjau turėdama nemažai skepsio ir niekada netikėjusi tokiom atsivertimo istorijom, kaip „perskaičiau ir įtikėjau“, „paklausiau ir atsiverčiau“, „pradėjau lankytis bažnyčioje ir iš esmės pakeičiau gyvenimą“, bet… Jau po pirmųjų savo gyvenimo rekolekcijų (beje, dar vis bijodama kalbėti man neįprastomis teologinėmis sąvokomis) ir stebindama net pati save nuoširdžiai galiu pri(si)pažinti „Patyriau…“.
Patyriau, brolio Gedimino žodžiais tariant, „Šventosios Dvasios liudijimą, koks Dievas yra man“. Nebandysiu to nusakyti žodžiais, bijau subanalinti ir suprastinti, nes nėra baisesnių dalykų, kaip grafomaniškas kalbėjimas apie meilę.
Reikia turėti Dievo dovaną, kad paveikiai ją apvilktum kasdienio žodžio drabužiu, tačiau galiu, vėlgi pasiremdama broliu Gediminu, paraginti kitus melstis ir klausytis, žadinti savo alkį, išpažinti savo ribotumą, atsiverti nusimetus susireikšminimą ir apnuoginus dvasią (beje, ne tik apie dvasios, bet ir apie nuogo kūno teologiją rekolekcijose buvo drąsiai ir įdomiai kalbėta) stoti beribės ir žmogui nesuvokiamos galios akivaizdoje. Tada ateina apsivalymo ašaros, kitaip suskamba paklydėlio sūnaus istorija, kitaip akiplotyje veriasi Jėzaus bei samarietės scena prie šulinio (rekolekcijų šeštadienio ir sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai), gniaužia gerklę (visai kaip pirmą kartą įsimylėjus) ir mažiau baugina malonės šulinio gelmė.
Patyriau… Ir šio žodžio užtenka, nes žinau, kaip neįtikinamai ir gal net kvailai atrodo bandymas paaiškinti, kas tai yra, niekad net mažo tavo potyrių šuoro nepatyrusiam žmogui (ar bandėte apibūdinti sūrumą neturinčiajam skonio receptorių?).
Patyriau… Šiandien dar vis jaučiu ir nebijau garsiai pasakyti.
Daiva