Santuoka

Santuokos sakramentas – Dievo meilės šiame pasaulyje ženklas

Daugelis romantiškų filmų baigiasi žodžiais: „Taip, sutinku!“, tęsinį paliekant žiūrovų vaizduotei…
Dievo akivaizdoje vyro ir moters ištartas taip, jų duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti sudaro Santuokos sakramento esmę. Sužadėtiniai patiki savo santykį Dievui, prašydami jo palaiminimo. Pasiryždami patys tapti Dievo meilės šiame pasaulyje išraiška, jie leidžia tai meilei jį keisti. Santuokos sakramentas yra Dievo meilės ženklas ir meilės bendrumas, per kurį ši meilė gali būti konkrečiai patiriama.

Dėl sutuoktinio gerovės ir atvira vaikams

Vatikano II susirinkimas apie Santuokos sakramentą sako: „Santuokos ryšį, kuris vyrą ir moterį labai glaudžiai sujungia gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento orumą.“ (Gaudium et spes, 48,1)
Nuotaka ir jaunikis priima vienas kitą su visais jųdviejų ypatumais bei savitumais visam gyvenimui ir yra pasirengę „pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti“ (Santuokos liturgija).
Teisiniu požiūriu sakramentas įsigalioja po to, kai (krikštyti) jaunavedžiai Santuokos liturgijoje, Dievo ir dviejų liudytojų akivaizdoje, sudaro santuokos sąjungą, kurią Bažnyčios vardu patvirtina ir palaimina liturgijai vadovaujantis kunigas.

Santuokoje Dievo meilė žmonėms tampa regima ir patiriama

Kadangi ši žmogiška sąjunga turi dieviškos sąjungos su žmogumi bruožų, Biblijoje daug kur iškyla vestuvių palyginimas. Galiausiai apaštalas Paulius Laiške efeziečiams išplėtojo šį palyginimą ir iškėlė jį į slėpinio lygmenį, meilės kupiną Kristaus santykį su Bažnyčia palygindamas su vyro ir moters santuokiniu ryšiu (žr. Ef 5, 26–27). „Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1617).


Sužadėtinių rengimo santuokai kursų datos 2020 metams

Santuokos apeigos

Vestuvės gali vykti įvairiai. Tačiau daugumai vestuvių kulminacija yra iškilmės bažnyčioje su Santuokos sakramento liturgija ir jaunavedžių priesaika prie altoriaus. Norint išvengti netikėtumų, sužadėtiniams patariama su Santuokos sakramentą teiksiančiu kunigu iš anksto aptarti bažnytinės santuokos apeigas. Santuokos sakramento teikimo eiga:

  • klausimai jaunavedžiams prieš priesaiką;
  • santuokinė priesaika ir jos patvirtinimas;
  • žiedų palaiminimas ir įteikimas;
  • sutuoktinių palaiminimas.

Prie savo bažnytinės santuokos apeigų galite prisidėti ir patys. Neretai poros pačios pasirenka Šventojo Rašto skaitinių tekstus ir/arba suformuluoja maldavimus.

Santuoka, skyrybos ir Bažnyčios teisė

Santuoka yra ryšys tarp vyro ir moters, kuriuo sutuoktiniai Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje dovanoja save vienas kitam ir priima vienas kitą. Santuokinį ryšį įtvirtino Dievas kaip visą gyvenimą galiojančią ir neišardomą gyvenimo bei meilės bendriją. Tad santuoka skirta sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui.
Dviejų pakrikštytųjų santuoka yra sakramentas. Dvi jos ypatybės – vienumas ir neišardomumas – daro sakramentu sutvirtintą krikščionišką santuoką išskirtinai patvarią. Bažnyčia vadovaujasi Jėzaus nurodymu: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Remdamasis šiuo Jėzaus mokymu, Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodekse apie santuokos neišardomumą sakoma taip: „Tikros ir įvykdytos santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“ (BKK, kan. 1141). Todėl Katalikų Bažnyčioje sudaryta teisėta santuoka galioja ir po to, kai ji civilinės teisės anuliuojama, taip užkertant kelią antrai bažnytinei santuokai.

O jeigu santuoka žlunga?

Remiantis Jėzaus mokymu ir Bažnyčios teise, Bažnyčioje sudaryta galiojanti santuoka yra neišardoma. Todėl ir nėra bažnytinių skyrybų. Tačiau, žlugus santuokai, Bažnyčia, remdamasi gautu pareiškimu, gali patikrinti, ar šioje santuokoje iš pat pradžių nebūta ko nors ydingo, kas Bažnyčios požiūriu galėjo trukdyti jos galiojimui. Bažnytinė santuoka gali būti anuliuojama tokiais atvejais, jei:

  • sudarant santuoką vieno iš sutuoktinių valia tuoktis buvo suvaržyta;
  • sprendimas tuoktis padarytas ne laisva valia ar netgi prievarta;
  • sutuoktinis nesugebėjo prisiimti santuokai privalomos atsakomybės už sutuoktinį ir vaikus.

Santuokos pripažinimas negaliojančia

Ar santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, sprendžia bažnytinis teismas vyskupijoje, kurioje ji buvo sudaryta. Pirmiausia išsiaiškinama, ar santuoka buvo sudaryta teisėtai. Atvejį kruopščiai ištyręs, vyskupijos teismas gali konstatuoti, kad santuokinis ryšys neegzistavo iš pat pradžių. Šis konstatavimas vadinamas santuokos anuliavimu. Įrodžius, kad santuoka iš pat pradžių buvo negaliojanti, nebėra kliūčių naujai bažnytinei santuokai.

Kokiais atvejais bažnytinė santuoka pripažįstama negaliojančia?

Tam, kad bažnytinė santuoka būtų sudaryta teisėtai, reikia keleto sąlygų:

  • abu sutuoktiniai turi būti laisvi nuo kliūčių santuokai sudaryti (pvz., nebūti saistomi ankstesnės santuokos, nebūti priėmę Šventimų sakramento ar davę amžinųjų vienuolinių skaistybės įžadų; negali būti artimi giminaičiai);
  • turi būti laikomasi Bažnyčios nustatytų reikalavimų santuokai sudaryti (pvz., nurodymų dėl santuokos vietos, kunigo ar diakono asistavimo, liudytojų dalyvavimo);
  • abu besituokiantieji turi be išlygų pareikšti savo norą sudaryti šią santuoką pagal Bažnyčios mokymą, taigi, žinodami apie tokios santuokos vienumą, neišardomumą, šventumą ir atvirumą vaikams.

Pirmosios dvi sąlygos santuokos negaliojimo priežastimi būna retai. Dažniausia bažnytinio santuokos anuliavimo priežastimi tampa vadinamasis valios santuokai stygius. Kadangi santuoka įsigalioja tik tuomet, jei nė vieno iš sutuoktinių iš santuokos neeliminuoja tai, kas sudaro santuokos pagrindą ir kam pasižadama prieš altorių. Pagal bažnytinę teisę, santuoka neįvyksta tuo atveju, jei buvo įrodyta, jog santuokos sudarymo metu trūko vienos iš šių sąlygų:

  • vienas arba abu sutuoktiniai prieš vedybas sąmoningai atmetė santuokos neišardomumą (pvz., manydami, kad skyrybos bus galimos);
  • vienas iš sutuoktinių nenori vaikų iš šios santuokos;
  • vienas iš sutuoktinių atmeta įsipareigojimus santuokinei ištikimybei (pvz., sudarius santuoką ir toliau palaiko intymius santykius su kitu asmeniu).
  • santuoka sudaroma fiktyviai (pvz., siekiant gauti leidimą gyventi toje šalyje);
  • vienas iš sutuoktinių veikia įbaugintas ar verčiamas (pvz., trečiųjų asmenų arba dėl nėštumo);
  • vienas iš sutuoktinių buvo apgaule įkalbėtas tuoktis (pvz., jei laukiamo kūdikio tėvas iš tikrųjų yra kitas; jei vienas iš sutuoktinių yra pavojingai prasiskolinęs; jei nutylėtas teistumas dėl sunkių nusikaltimų);
  • jei tuokiamasi visų prima dėl tam tikrų sutuoktinio savybių, kurių jis iš tiesų neturi; jei santuoka sudaroma su sąlyga, kurios neįmanoma įgyvendinti;
  • jei sutuoktinis yra fiziškai ar psichiškai nepajėgus savarankiškai pareikšti apsisprendimo, vadinasi, ir gyventi santuokoje kaip stabilioje gyvenimo ir meilės sąjungoje. Pvz., jei kas nors negali gyventi normalaus santuokinio gyvenimo dėl savo polinkio į homoseksualumą ar psichinių sutrikimų, tokia santuoka yra negaliojanti, tačiau tik tuo atveju, jei šis sutrikimas nors latentine forma reiškėsi jau sudarant santuoką. Psichinio negalėjimo gyventi santuokoje priežastys gali būti ir, pvz., priklausomybės ligos (alkoholizmas, narkomanija, azartiniai lošimai), psichopatija, psichoseksualiniai sutrikimai, psichozės ir ryškus psichinės brandos trūkumas.

Kaip bažnytinė santuoka pripažįstama negaliojančia?

Santuoką pripažinti negaliojančia turi teisę vyskupijos, kurioje santuoka buvo sudaryta, teismas. Gavęs vieno iš sutuoktinių pareiškimą, teismas, remdamasis Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės numatyta tvarka, sprendžia, ar santuoka buvo sudaryta teisėtai, ar nebuvo anksčiau aptartų kliūčių.

Santuokos pripažinimo negaliojančia procesas nėra vieno iš sutuoktinių kaltinimas; čia kalbama ne apie kaltę, dėl kurios žlugo santuoka. Teismui rūpi vien tik klausimas, ar santuoka buvo sudaryta teisėtai – taigi, ar tuokdamiesi abu sutuoktiniai turėjo santuokos sudarymui privalomas objektyvias sąlygas.

Įrodymas, kad buvo sudaryta negaliojanti santuoka

Byla svarstoma uždarame teisme, abiems pusėms turint vienodas galimybes pateikti informaciją. Santuokos sudarymas negaliojančiu pripažįstamas tik gavus neginčijamų įrodymų, pagrįstų nepriekaištingais liudininkų parodymais ar kita medžiaga, kaip antai: dokumentais, laiškais, pažymomis ir t. t.
Abi pusės ir liudininkai parodymus duoda prieš teismą prisiekdami sakyti tik tiesą. Jie apklausiami pavieniui, parodymai protokoluojami ir įtraukiami į bylą.
Sprendimas dėl santuokos (ne)galiojimo priimamas atsižvelgiant į prisaikdintų liudininkų parodymus ir papildomai pasitelkus kitus įrodymus.

Bažnytinio teisinio sprendimo padariniai

Tiktai santuoką pripažinus negaliojančia abu sutuoktiniai gali įprasta tvarka sudaryti naują bažnytinę santuoką. Tačiau būtina pasirūpinti, kad šį kartą būtų laikomasi visų privalomų sąlygų santuokai tinkamai sudaryti.
Iš ankstesnės santuokos gimę vaikai ir ją anuliavus bažnytinės teisės požiūriu yra gimę santuokoje, nes santuokos pripažinimas negaliojančia nepanaikina bendro gyvenimo metų.

Kaip dar galima panaikinti bažnytinę santuoką?

Be santuokos pripažinimo negaliojančia, yra dar du atvejai, kai santuoką leidžiama panaikinti: jei sutuoktiniai nepradėjo lytinio gyvenimo (nepavartota santuoka) arba jei paaiškėjo, kad bent vienas iš sutuoktinių buvo nekrikštytas. Tuomet santuoka nebuvo sakramentinė.

Parengta naudojantis Panevėžio Vyskupijos internetiniu puslapiu​